Ovidijaus įspūdžiai iš Tenerifės

Dvi šeimos nutarė aplankyti Tenerifę. Du tokie jau šiek tiek pagyvenę, praplikę ir pražilę vyrukai ir jų žmonos. Aš čia tam, kad būtų aišku, su kokia kompanija turite reikalą.

Viskas prasidėjo prieš metus, kada Kipre sužinojome apie kanareles.com. O toliau buvo paprasta – elektroninis laiškas, informacija, sprendimas ir pirmyn. Skridome iš Modlino ( Varšuva) aerouosto tiesioginiu reisu, grįžome ten pat. Dešimt dienų – tai minimumas Tenerifėje. Skristi savaitei, kaip siūlė Vilnius, tikrai neverta. Oro uoste laukė Jonas, pasipuošęs kortele su užrašu ,,Ovidijus“. Meluoja, aišku, Ovidijus – tai aš. Bet išsiaiškinom. Jonas palydėjo iki automobilių nuomos, pasirašėm sutartį ( mašiną Jonas mums visam viešnagės laikui užsakė iš anksto)

ir praktiškai naujas Renault Capture Automat- mūsų paslaugoms. Maždaug po valandos jau rakinome mūsų laikinų namų duris apartamentų komplekse Balcon de Los Gigantes. Keistas sutapimas, bet miestelis vadinasi irgi Los Gigantes. Viskas, atostogos prasidėjo iš tikrųjų.

Toliau – apie įspūdžius. Jeigu atvirai – tai dešimt dienų tikrai nedaug. Lygiai tiek, kad liktų ką pamatyti ir kitą kartą. O mes aplankėme tai, ką reikia aplankyti būtinai: Teidės ugnikalnį, Loro parką, Icod de Los Vinos drugelių muziejų (gal tiksliau – fermą) ir pražygiavome Mascos kanjonu. Čia išvardinau turistinius objektus, apie komercinius – vėliau. Mes su žmona Tenerifėje buvome antrą kartą, todėl daug kas jau buvo matyta. Bičiuliai – pirmą, jiems viskas buvo nauja. Bet galiu pasakyti, kad Teidė ypatingo įspūdžio nepadarė. Va peizažai aplink ją – kitas dalykas. Galima filmuoti kiną apie tarpplanetinius karus. Todėl į Teidę verta pažiūrėti iš toliau, o po apylinkes pasivaikščioti, juo labiau, kad yra keliukai. Beje, pakilimas į Teidę netoli kraterio – 27 eurai ir dvi valandos laukimo. Pagalvokit. Man, pavyzdžiui, viršuje trūko oro. Įspūdis savotiškas, bet pakartoti nenorėčiau. Loro parkas. Įsivaizduojat, pažįstu žmonių, kurie, būdami Tenerifėje, nevažiavo į Loro parką. Nesuvokiama, gauni įspūdžių labai ilgam. Vien orkų šou ką reiškia. O kur dar delfinai, jūrų liūtai, papūgos... Smulkiau nepasakosiu – geriau pamatyti. Drugelių ferma irgi puiku, jau vien todėl, kad tokių drugelių niekada nematėme. Gyvena jie ten praktiškai natūraliomis sąlygomis ir ten jų daug. O jeigu bandysite fotografuoti skrendančius – turėsite naujų potyrių. Mascos kanjonas. O gal Jums labiau patinka ,,tarpeklis“. Man – kanjonas, todėl toliau taip ir vadinsiu. Ir apie tai reikia parašyti plačiau.

Į Mascą, lydimi Povilo, pajudėjome 9 valandą ryto. Kelias į Mascą – klasikinis serpentinas, kai kelias vingiuoja kaip .... Žodžiu, vingiuoja. Vaizdai – vau !!! Keliukas siauras, bet pavojingose vietose į prarajos pusę visur aptvertas. Nulėkti žemyn labai sunku, bet labai pasistengus – tikriausiai įmanoma. Mes nebandėme ir Jums nerekomenduojame. Išlipom padaryti foto, tai vėjas vos nenupūtė žemyn. Masca – gražus nedidukas kaimelis, kurio kavinėje – parduotuvėje nusipirkome bilietus į laivą kelionei atgal. Vėjas dar didelis, bet kuo arčiau kanjono dugno leidiesi, tuo mažesnis. Apačioje visai ramu ir šilta. Pirmyn, link vandenyno. Žinot, kažką rašyti apie įspūdžius būtų kvaila. Tokių žodžių arba nėra, arba aš jų nerandu. Todėl tuos penkis tūkstančius penkis šimtus metrų be tako paliksiu praeiti Jums patiems ir susidaryti asmenišką nuomonę. Beje, Povilas atsisveikino ir grįžo atgal – parvaryti mašinos. Jis geležinis, turbūt. Pasakojimą tęsiu nuo vandenyno kranto, kur skaniausias pasaulyje alus 0,33 skardinėje kainuoja niekingus 2,5 euro ir kurį tu išryji per 0,33 sekundės. Laivelis, kuris, panašu, tik mūsų keturių ir laukė, pasirodė kaip kruizinis laineris. Pakeliui praplaukėme pro pat uolas, pamaitinome žuvėdras pietų likučiais ir iš uosto, kiek leido likę mano jėgos ( su pasididžiavimu konstatuoju, kad kompanionai laikėsi kur kas geriau), nuėjom pirkti kepurės, kurią niekšas vėjas nupūtė nuo galvos dar Mascos kaimelyje. Išvados: jeigu jau aš su savo 52 metais, 126 kilogramais, 190 centimetrų ūgiu ir visišku kabinetiniu darbu sėkmingai įveikiau maršrutą, tai visi kiti tiesiog privalo. Aišku, raumenys po to paskaudėjo, bet tai tik įrodo, kad jų dar yra. Tai apie Mascą tiek.

Dabar – komercija. Aš rūbuose silpnas, bet net aš supratau, jog United Colors of Benneton Los Americas rūbai gražūs ir pigūs. Pripirkom nemenką krūvą žmonai ir man, sumokėjom 42 eurus. Moteriški džinsai su skylėm kainavo 5,99 euro. Dar yra Sen Eugenijo prekybos centras su Mango parduotuve... O jeigu rimtai užsiimti pirkiniais, siūlau važiuoti į salos sostinę.

Taigi, reziumuojant: šauni jaunų žmonių kompanija savo darbą atlieka kvalifikuotai ir nuoširdžiai. Ačiū Laurai, Jonui ir plieniniam Povilui. Jeigu dar kada likimas nuspręs atvežti mus į Tenerifę, reikalą turėsiu tik su Kanarėlėmis.  

Gerų įspūdžių Kanarėlių Tenerifėje Jums linki      

Virginija ir Ovidijus        Rima ir Virgilijus